Straipsniai

Išsaugokime bajoriškąjį kultūros paveldą

Kelionė laivu į Nidą

ŽEMAIČIŲ BAJORŲ DRAUGIJOS IŠVYKA Į NIDĄ

2014 m. liepos 19 d. 

Saulėtą, karštą liepos šeštadienio rytą Žemaičių draugijos bajorai autobusu išvažiavo į Mingės kaimą, o iš ten laivu „Neptūnas“ išplaukė į Nidą. Iki numatytos vietos likus plaukti geram pusvalandžiui, pagal Gulbės herbo bajorės Indrės Chmieliauskaitės surežisuotą scenarijų laivą užpuolė „tikri“ piratai – iškėlė piratų vėliavą, plėšė iš bajorų auksą ir sidabrą. Užpultiesiems teko atsakyti į piratų pateiktus klausimus iš bajorijos istorijos, nes tik taip galėjai atsiimti pagrobtą turtą.

 

 

Po Nidą vaikščiojome kas pėstute, kas pasirinko dviračius. Pirmiausia aplankėme Mizgirių gintaro  muziejų-galeriją „Gintaro keliai“. Sužinojome, kad gintaras būna įvairių formų: smulkūs gintaro lašeliai panašūs į šviežio medaus lašus, dideli gabalai primena sustingusios lavos kekulus. Žiūrėdami į natūralaus gintaro gabalus, galime numanyti, kaip lašėjo, varvėjo ar slinko sakai. Pamatėme, kaip atrodo baltasis, melsvasis, žalsvasis ir juodasis gintaras. Mus itin sužavėjo baltasis,  dar vadinamas „karališkuoju“, gintaras, dažnai tapatinamas su dramblio kaulu. Jis lengvesnis už kitų spalvų gintarą, todėl neskęsta net ir gėlame vandenyje.

 

 

Šioje kelionėje susipažinome su Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios istorija. Ši bažnyčia  buvo pašventinta 1888 m. spalio 10 d. Sunykus senajam bažnyčios pastatui, naujos bažnyčios statymu užsiėmė tuometinis liuteronų kunigas Gustavas Echternachas. Gražus gotikinio stiliaus raudonų plytų Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas išliko nepaisant visų pokario metų niokojimų. 1966–1988 m. Nidos bažnyčios patalpose veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus. 1984 m. pastatyti vargonai. Nuo 1988 m. pabaigos bažnyčioje vėl vyksta pamaldos. Jos interjerui jaukumo teikia medinės lubos, langų vitražai, E. Molenhauerio paveikslas „Kristus tiesia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti“. Savu laiku bažnyčia galėjo didžiuotis  puikiais Karaliaučiaus firmos „Gebauer“ vargonais ir kaizerio žmonos Viktorijos dovana – trimis šviestuvais (dabar bažnyčioje kabo tikslios jų kopijos, pagamintos pagal išlikusį pokario originalą (pagal Nijolės Strakauskaitės knygą „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“ ir straipsnį leidinyje „Neringa“, 1998 m.).

Aplankėme Thomo Manno memorialinį muziejų. 1929–1930 m. pagal architekto H. Reissmanno projektą Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas žvejo trobesį menantis namas. 1930 m. liepos 16 d. Thomas Mannas su šeima pirmąkart atvyko į savo naująjį vasarnamį. Rašytojas su šeima Nidoje praleido tris vasaras (1930–1932 m.). Čia jis laikėsi įprastinės darbotvarkės –  toliau rašė romaną, eseistiką, laiškus leidykloms, vertėjams, bičiuliams.

 

1932 m. vasarą, prieš septyniasdešimt metų, Thomas Mannas su  šeima paskutinį kartą viešėjo Nidoje. Praėjus keliems mėnesiams, jis išvyko skaityti pranešimo į Šveicariją ir iki savo mirties (1955 m.) į Vokietiją niekada nebegrįžo, nes, pasikeitus politinei padėčiai Vokietijoje, 1933 m. buvo priverstas emigruoti kartu su savo artimaisiais. Kūrėjo egzilis truko daugiau nei dvidešimt metų. VI tarptautinio Thomo Manno festivalio koncertų, pranešimų, diskusijų ir filmų pagrindinė tema – egzilis, tai pačiai temai skirta ir Klauso Manno paroda.  

 

1939 m. A. Hitleriui prijungus Klaipėdos kraštą, Thomo Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir H. Geringo įsakymu pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria“. Karo pabaigoje patrankos sviedinys nuplėšė namo kampą, todėl pokario metais norėta pastatą nugriauti. Tik 1965 m. namas perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai ir po dvejų metų jame atidaryta bibliotekos skaitykla su nedidele memorialine ekspozicija. 1975 m., minint rašytojo gimimo 100-ąsias metines, pastatas dar kartą restauruotas, ekspozicija atnaujinta iš VDR gautais eksponatais. Nuo 1987 m. Thomo Manno namelyje kasmet vyksta T. Manno seminarai, o 1990 m. įkurta Thomo Manno draugija – pirmoji Rytų Europoje.

 

1995–1996 m. pagal išlikusius planus namas dar kartą restauruotas: atkurta autentiška aplinka svetainėje, verandoje, darbo kambaryje, įrengta nauja ekspozicija. 1995 m. įkurtas Thomo Manno kultūros centras. 1996 m. namui suteiktas memorialinio muziejaus statusas. Šiuo metu vasarnamyje veikia dvi institucijos: Thomo Manno memorialinis muziejus ir viešoji įstaiga Thomo Manno kultūros centras. Muziejaus svetainėje vyksta kamerinės muzikos koncertai, literatūriniai susitikimai, Thomo Manno kultūros centro organizuojami tarptautiniai susitikimai (konferencijos, seminarai), Thomo Manno menų festivalio renginiai.

 

 Dar vienas mūsų aplankytas objektas – saulės laikrodis-kalendorius. Saulės laikrodžio projektą sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, meninės projekto dalies autorius – skulptorius Klaudijus Pūdymas. Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia pamatysi, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių – į jūrą. Išgyvenome nuostabų patyrimą, kad čia su vėjo genamomis smiltimis prieš mus skleidžiasi gamtos istorija.

 

Šešėlis, kuris yra laikrodžio rodyklė, apibėganti kasdienį savo ratą, krinta nuo obelisko, pastatyto aikštelės centre. Obelisko akmuo, sveriantis 36 tonas, buvo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas. Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką.

 

Draugijos išvyką ilgai prisiminsime dėl puikiai iš pažintinių ir pramoginių elementų sudėliotos programos, įdomių apžvalgos objektų. Į kiekvieną kelionę skatina vykti vienijantis troškimas pažinti istoriją, kultūrą, bendrauti, tobulėti ir patiems būti prasminga savo krašto istorijos dalimi.

 

 

Stasė Jokšienė