Straipsniai

Išsaugokime bajoriškąjį kultūros paveldą

Išvyka į Dautarų dvarą, Šatrijos Raganos muziejų Židikuose, koplyčią

 

Išvyka į Dautarų dvarą, Šatrijos Raganos muziejų Židikuose, koplyčią.

 

Saulėtą 2023 m.gegužės 20 dienos šeštadienį Žemaičių bajorai aplankė Mažeikių rajono Židikų miestelyje  Šatrijos Raganos muziejų, kuriame eksponuojami autentiški baldai, įvairūs asmeniniai daiktai, suvenyrai, natos, plokštelės, paveikslai, rašytojos knygos, rankraščiai, nuotraukos, dokumentai. Tebestovi puikiai skambantis juodas rojalis – pats brangiausias ir vertingiausias Šatrijos Raganos daiktas, į Židikų kleboniją atgabentas 1915 m. keturiais arkliais pakinkytu vežimu iš Lūšės geležinkelio stoties .Naujausias eksponatas – 2019 m. pagal tęstinį projektą „Rašytojos M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos asmeninių daiktų restauravimas“ atnaujinta puošni kėdė su atlošu. 2020 m. restauruojamas ir eksponavimui ruošiamas minkštasuolis Sužinojome ,kad už nuopelnus literatūrai ir pedagogikai 1928 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas Marijai Pečkauskaitei suteikė Garbės daktaro vardą, Lietuvos vyriausybė už visuomeninę veiklą 1929 m. apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Sparčiai progresuojant sunkiai ligai, Marija Pečkauskaitė mirė 1930 m. liepos 24 d. Mažeikių rajono Židikų miestelyje, palaidota kapinėse netoli 1836 m. statytos medinės Šv. Mergelės Marijos koplyčios. Vietoj senosios pastačius naują gotikinio stiliaus koplyčią, rašytojos ir jos motinos palaikai 1942 m. buvo perkelti į uždarą rūsį.

Mažeikių rajono valdybos sprendimu 1997-01-23 įteigta kasmetinė Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija, kuri skiriama už rašytojos atminimo puoselėjimą, švietėjišką bei altruistinę veiklą.

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana – garsi lietuvių rašytoja. Židikuose ji praleido 15 savo gyvenimo metų iki pat mirties, čia parašė brandžiausius savo kūrinius: apysaką „Sename dvare“, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitus. M. Pečkauskaitė ne tik papildė lietuvių klasikos kūrinių lobyną, bet ir paliko žymų pėdsaką Židikų miestelio bendruomenėje savo labdaringa veikla – įsteigė lietuvišką mokyklą, ligoninę, senelių prieglaudą.

Palikę Židikų miestelį pasukome link Dautarų dvaro. Važiuodami gėrėjomės gražia gamta, gražiai žaliuojančiais ir žydinčiais laukais. Dvare mus pasitiko maloni dvaro šeimininkų Gražinos ir Antano Juknevičių anūkė, kuri papasakojo dvaro istoriją. „Dautarų kaime esančio dvaro pradžia siejama su XIV-XV šimtmečiu. Dabartinį – vokiečių meistrai pastatė XIX a. Per visą savo gyvavimo istoriją dvaras keitė šeimininkus, kol po kelių šimtmečių sugrįžo lietuviams: dvarą nusipirko Kazimieras Nasvytis. Po antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas, autentiški baldai, biblioteka ir kitas turtas dingo be žinios. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, labai prastos būklės dvarą įsigijo ir jį restauravo bajorai Gražina ir Antanas Juknevičiai."

Dautarų dvaras lankytojams atsivėrė 2013 m. birželį ir šiuo metu yra atviras kultūros židinys –  dvarą lanko ekskursijos, vasaromis dvare organizuojami klasikinės muzikos festivaliai, dailės plenerai, dvaro svirne įkurtas amatų centras.

Latvijos pasienyje įsikūręs vokiškos architektūros dvaras šiandien primena išpuoselėtus rūmus. Apžiūrėję dvarą, papietavę, pasivaikščioję po gražiai sutvarkytą teritoriją, pasigrožėję augalais, pilni įspūdžių sugrįžome namo.