Išsaugokime bajoriškąjį kultūros paveldą

Sveika mityba

KRYPTIS Į SVEIKĄ TAUTĄ

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincento Sako

ATSAKYMAI Į ŽURNALISTŲ KLAUSIMUS

                       

Kokie dalykai vyksta internetinėje erdvėje apie lietuvių mitybą ir kulinariją?

Mūsų dienomis internetinė erdvė tapo pseudointelektualine maišalyne – informacija jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis daugiau ir plačiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tas žinias greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).

Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška, dažniausiai profaniškai idiotiška nuomone.

Šiandien knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai.

Juos aš vadinu gvelbšiais, nežiūrint į tai, kad jie yra šou biznio atstovai, artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės, kurie tik reklamos ir savęs aukštinimo sumetimais pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, lietuviškai su klaidomis aprašo, gerai dar, kad savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo...

Gvelbšiai, susireikšminę iki kulinarijos asų, lygindami save su Ramziu arba Oliveriu, šūsnimis leidžia vogtų receptų knygas, o mulkiai lietuvaičiai tas knygas perka ir neišmanėlius garbina kaip kulinarijos dievaičius.

Liepkite tiems apsišaukėliams savaitę laiko dirbti restorano virtuvėje kasdien nuo 8 val. ryto iki 22 val. vakaro ir kasdien paruošti, pagaminti ir serviruoti valgius bent šimtui žmonių,  pamatysite, kad lietuvaičių garbinami gvelbšiai ir gvelbšytės, o dabar ir visi TV laidų vedėjai iš nuovargio po dviejų valandų leisgyviais iškris... Matyt, nekokie jų uždarbiai, kad ėmėsi vagių amato ir leidybos... 

Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį gamybinį (technologinį) neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.

Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.

Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija”, - kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė?..)

Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir tautotyros, žemės ūkio ir pramonės, kultūros, moralės ir etikos raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą.  

Nuo tautos mitybos (maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir gėrimų gamybos būdų), valgymo įpročių ir papročių priklauso ir žmogaus, kaip asmenybės

• tapatybė,
• esybė,
• geninė sistema,
• sveikata,
• išsigimimų lygis,
• žmonių nutukimas,
• mąstymas (intelektas),
• proto galimybės ir imlumas,
• suvokimo ypatybės,
• kūrybinės galimybės,
• dailės ar muzikos gabumai,
• mentalitetas,
• gyvensena,
• fizinis pajėgumas,
• darbingumas,
• kruopštumas,
• polinkiai,
• išskirtiniai sportiniai gabumai,
• galų gale tokios būdo (charakterio savybės), kaip
• agresyvumas arba tolerancija,
• drąsa arba bailumas, padlaižiavimas, 
• žiaurumas ar romumas,
• ąžiningumas ir polinkis į vagystę,
• nesavanaudiškumas ar egoizmas,
• kilnumas ar veidmaningumas,
• meilė ar neapykanta,
• švelnumas ar nuožmumas,
• orumas ar klastingumas,
• teisingumas, tiesumas ar melagingumas,
• garbė ar parsidavėliškumas,
• taurumas ar niekšybė,
• gailestingumas ar žvėriškumas,
• ištikimybė ar išdavystė,
• gudrumas ar polinkis sukčiauti,
• pyktis ar atlaida,
• padorumas ar gašlumas,
• galų gale tokie išsigimimai, kaip pederastija, lezbijizmas, nekrofilija ir pats baisiausias bei šlykščiausias išsigimimas – pedofilija -  vaikų žaginimas, kas be ko - žemės ūkio ir pramonės raida.

Pagal P.Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos.

Pagal mane -  80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos,  5% - nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro – V.S.)

Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai.

Tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė biomase, nuolankiais padlaižiais su bolševikiniu „činovnikų“ garbinimu ir paniška jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti...

Piceristiniai kebabiniai makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maisto prekių parduotuvių tinklai su ne maisto prekėmis, o jų surogatais, lietuvaičius verčia nevispročiais spuoguotais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou mėšliną „kultūrą“ ir sugromuliuotą delfi ar 15 minučių tipo informaciją

Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)... Tai didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase – bukagalve pigia darbo jėga.

Ar tik ne tais sumetimais Lietuvos miestai ir miesteliai šių dienų valdininkų (činovnikų) nutarimais ir sprendimais sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų parduotuvėmis?..

Ar tik ne tais sumetimais naikinami Lietuvos ūkininkai, „remiami“ Europos sąjungos pinigais, kad nieko nedirbtų, tik girtuokliautų ir kuo greičiau išsigimtų ir išdvėstų?

Pagalvokite kokį pasaulinį finansinį krachą sukeltų Lietuvos ūkininkai, neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti organinius (ekologinius) maisto produktus. Šiandien milijardinius pelnus gaunantys maisto prekių gamybos koncernai ir jų parduotuvės „gavnopoliai“ (Lietuvos jaunimo ir vaikų terminas) gamina ir parduoda tik maisto produktų surogatus, naudingus parduoti, o ne maisto produktus žmogaus mitybai, žmogaus sveikam gyvenimui...

Ką jūs galvojate apie ekologinius produktus?

Ekologinių produktų gavnopoliuose iš vis nėra, yra tik bijomasei skirti brangūs maisto produktai. Niekšai, pamatę, kad žmonėms parūpo maitintis sveikai, suprasdami, kad jau 90% lietuvių tautos yra virtę biomase, jiems lengvai įteigė, kad „ekologiniai“ maisto produktai yra ypatingai brangūs.

Iš tiesų, jei javai, daržovės, vaisiai, uogos yra auginamos gamtiniu būdu, jų auginimo sąnaudos sumažėja vos ne dvigubai, todėl ir tikri ekologiniai maisto produktai privalo būti bent du kartus pigesni už chemizuotus ir sveikatai pavojingus.

O tai, kad ir Tu žurnaliste, ir Tu skaitytojai jau esi toje 90% tapusioje bijomasėje, įrodo tai, jog maisto produktus supranti, tik tuos, kurie yra gavnopoliuose. Tai žino šių gavnopolių savininkai ir todėl Lietuvoje maisto produktai yra žymiai brangesni, nei kitose šalyse, - pelno siekiantys žino ir yra įsitikinę, kad bijomasė niekada neprotestuoja, nesupranta, kas yra boikotas, o maisto produktus kaip pirko, taip ir pirks gavnopolyje.

Net užsienio firmos, kurios gamina maisto produktus, gėrimus, žino, kad visi lietuviai yra neišmanėliai ir todėl Lietuvai gamina iš atliekų arba brokuotus parduoda supirkėjams pusvelčiui, o tie, tą niekalą brangiai perparduoda lietuviams varguoliams.

Net kokybiško vyno Lietuvoje jau nebėra. Jokio skirtumo nėra tarp 4 litus kainuojančio spirituoto vyno „rašalo“, skirto biomasei girtuokliams ir 40 litų kainuojančio sulfiduoto sauso vyno, skirto nukvailėjusiai biomasei, manančiai, kad jie yra „elitas“.

Apie sulfiduotus vynus geriausiai yra pasakęs Depardje – garsus Prancūzijos aktorius, vynuogynų savininkas, vyno gamintojas ir restoranų savininkas, žymus maisto ir gėrimų gurmė. Jis teigia, kad tikram, garbingam vyndariui net į galvą negali ateiti mintis savo vyną brandinti ne ąžuolinėse statinėse ar jį sulfiduoti.  Sulfidavimas pagal Depardje yra tas pat, kaip vaišinant draugus vynu, prieš tai į jį prišikti...

Kaip Jūs vertinate žaliavalgystę?

Sveikinu ir giriu už pastangas diegti žaliavalgystę, - tai mūsų tautos ateitis, bet su vienintele būtina sąlyga, kad daržoves, vaisus, sėklas ir riešutus valgytojai arba šio maisto gamintojai auginsis gamtiniu organiniu būdu.  

Mūsų dienų baisusis žaliavalgių mulkinimas yra tas, kad maisto prekių parduotuvėse tikrų daržovių, vaisių ir net kai kurių rūšių organinių sėklų, riešutų ir net grybų nebėra. Maisto prekių parduotuvėse parduodami tik genetiškai modifikuoti, auginami šiltnamiuose hidroponiniuose cheminių trąšų tirpaluose arba negyvose žemėse (lankydamiesi Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Prancūzijoje,Turkijoje, Vokietijoje galite akivaizdžiai įsitikinti kaip alyvmedžių, citrusinių, daržovių, vynuogynų, riešutmedžių augimviečių dirvose jau daugelį metų neauga jokia žolytė... 

 Šių dienų maisto prekių parduotuvėse parduodamų daržovių, vaisių, uogų, sėklų ir riešutų cheminė sudėti yra taip pakitusi, kad net negali būti siūloma visaverčiai sveikai mitybai. O JAV auginami genetiškai modifikuoti arachisiniai riešutai, kukurūzai, sojų gaminiai turi būti išimti iš prekybos, nes jie yra NUODINGI. 

Deja, žaliavalgystės propaguotojai nesimokė biologijos, mikrobiologijos, organinės chemijos, biochemijos ir todėl nesupranta ir jokiu būdu negali suprasti ką mūsų dienomis galima valgyti sveikai mitybai. Patyrinėjęs dažną žaliavalgių siūlomo valgio receptą, matau, kad žaliavalgystės apologetai neįsivaizduoja, kaip receptų ingredientai cheminiai sąveikauja vienas su kitu, kokios vyksta cheminės reakcijos pakliuvus į žmogaus organizmą...

Pagal kokius kriterijus nusprendžiama vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu?

 Ne nacionalinius kriterijus, o tautinius rodiklius nustačiau dar 2002 metais:

Amžiaus rodiklis. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 100 metų.

Maisto produktų kilmės rodiklis. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

Istorijos rodiklis. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 100 metų.

Į profanams ir diletantams skirtą Vikipediją arba pergalingai septynias klases baigęs pagalbinės mokyklos  mokinys arba kažkoks Lietuvos kultūros kenkėjas sukėlė tokį ĖDALŲ jovalą, tokią įvairių amžių, būtų ir nebūtų reiškinių mišrainę, kad skaičiusiam tą klaidinančią informaciją apie Lietuvos kulinariją, apie lietuvių mitybą, belieka tik stebėtis, kas tai per bukapročių tauta, kad patys apie save anekdotų lygio blėnis skleidžia...

O juk iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar dar kokių besiformuojančių tautinių darinių kaip poloviečiai-poliakai (lenkai), valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, poliakai, ukrainiečiai, belorusai), apsigyvenę mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.

Mūsų protėviai su išvystyta žemdirbyste, gyvulininkyste, valstybės valdymu, kariuomenės organizavimu, kelių tiesimu ir prekybos kelių apsauga, atsikėlę iš Antalijos (dabar Turkija), apsigyveno ir gyveno 3 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Auksinės (Juodosios) jūros iki Sarmatų jūros Suomių įlankos.

Slavų gentys susiformavo tik VI amžiuje po Kristaus. Totoriai sarmatų žemes pasiekė XII amžiuje, žydai į Lietuvos karalystę buvo atkelti Vytauto laikais. Todėl istoriniai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko (kaip negali diedukas išmokti anūko mitybos, jei dar net sūnus nėra gimęs ir duonos nevalgęs), atvirkščiai, atkakėliai (t.y. slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo ir gamybos būdus. Tas ypač sakytina apie žydus litvakus, gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi Talmude nurodyto košerinio (kashrut) maisto gamybos būdų.  

Žydams, kurie iš tiesų nėra atskira tauta, o tik arabų religinė sekta, ypač būdinga svetimų virtuvių įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai, dar kitokią Libijos žydai, ketvirtą Kaukazo žydai, penktą komunistinės Rusijos žydai ir t.t., ir pan. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas Izraelio valstybėje.

Gamybos būdo rodiklis. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keli puslapiai skirtingų pozicijų.

Patiekimo rodiklis. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keli puslapiai skirtingų pozicijų.

Vartojimo būdo rodiklis. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keli puslapiai skirtingų pozicijų.

Sakykite, kokie pagrindinius patiekalai sudaro tradicinę nacionalinę lietuvišką virtuvę

Tradicinę Lietuvos tautine virtuvę sudaro aukštosios ir žemosios virtuvių valgiai ir gėrimai.

 

Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų,  Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje - 5% bajorų (Lietuvoje net 10% bajorų!!!), jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Šiandien Prancūzija, Ispanijos karalystė, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Švedija ypač daug dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.

Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai.

Lietuvos žemąją virtuvę aš skirstau į Rytų aukštaičių, Šiaurės aukštaičių (sėlių) ir Vakarų aukštaičių; Šiaurės dzūkų ir Pietų dzūkų; sūduvių; žiemgalių, Šiaurės žemaičių ir Pietų žemaičių, kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių ir Prūsijos lietuvininkų-būrų atskiras virtuves.

Taigi, kaip matote, išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta. Apsispręskite apie ką konkrečiai norėtumėte žinoti.

 

Ar daug žmonių klysta vadindami tam tikrus patiekalus nacionaliniais lietuviškais patiekalais?

Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir tarybinio kefyro šaltibarščius vadina lietuviškais tautiniais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą užvežė Baltarusijos-Polšos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai (skarmaliai), po pirmojo karo traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų ir pan. Lietuvoje gyvenę žydai litvakai, tokių prastvalgių nevartojo. Atvykstantys žydai lapsardokininkai (skarmaliai) cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį su žąsienos taukais, todėl juos galėdavo įsidėti ir paviržiui. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių kugelius.

Cepelinai Lietuvoje išplito po karo. Tarpukario Lietuvoje leistose kulinarijos knygose minimi išskirtinai bulvių kukuliai. Tarybų laikais kolūkinių bulvinių valgių valgyklų buvo tik trys: 1976 metais liepos 1 dieną Gargžduose duris atvėrė „Bulvė“, kurios gaminamiems cepelinams kompozitorius Benjaminas Gorbulskis sukūrė dainą „Gargždų cepelinai“. Dainos populiarinimui buvo net išleista vinilinė plokštelė. Vėliau kolūkinių bulvinių valgių valgyklos, pasivadinusios skambiu „Lietuviški valgiai“ vardu atvėrė duris Vilniuje Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvėje, Kaune Laisvės alėjoje prie Soboro.

Ir tik praėjusio amžiaus 80-siais metais cepelinai pradėjo plisti kolūkių, mažų miestelių bei didelių miestų savitarnos valgyklose. Daug kas iš Klaipėdos ir Gargždų pietauti važiuodavo į Vėžaičius, kur 1979 metais cepelinai buvo pradėti gaminti skanesni nei Gargžduose, nes „Bulvėje“ pakito cepelinų kokybę, skonis ir vaizdas. Tą patį galiu ir šiandien pasakyti, bulvių patiekalai čia neskanūs, purvinos išvaizdos, o kvapai tokie, kad čia po pirmo apsilankymo iš vis nesinori valgyti „Bulvėje“, nes nemaloniais virtuvės kvapais persisunkia net rūbai...

 

Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik vienoje vietoje šalia Klaipėdos.

 

Net tie cepelinai, kurie vežami ir demonstruojami užsienio parodose yra tik prasta tarybiniai lietuviško „obščepito“ kopija, arba autentiškų lietuviškų cepelinų parodija, išsityčiojimas. Matyt tai daroma specialiai, kad sumenkinti ir paniekinti pasaulio žmonių akivaizdoje Lietuvos virtuvę. O juk būtent tokiems, vežamiems į užsienį valgiams turėtų būti griežta kontrolė, patvirtintos ir sertifikuotos gamybos technologijos. Šiandien, kai Lietuvos kulinarijoje vyrauja profanacija, maisto gamybos diletantams, tokiems, kaip „Bernelių užeiga“, „Katpėdėlė“ valgius gaminantiems iš maisto produktų atliekų, leidžiama atstovauti Lietuvos kulinarijos paveldą užsienyje. Taip sumanyti ir tokiai veiklai leidimus išduoti gali tik korumpuoti „činovnikai“, kuriems nusispjauti į garbę ir orumą!!!

Šaltibarščiai su kefyru, suprantama, yra tarybiniai lietuviško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu lietuvišku patiekalu neturi teisės. 

Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad tai mūsų patiekalas. Tai visgi - kaip išsiaiškinti - kas nuo ko nusižiūrėjo?

Kas teigia, kad lietuviai cepelinus mokėsi gaminti Polšoje (Lenkijoje), tas nežino, kad poliakai (lenkai) bulves auginti pradėjo net šimtą metų vėliau, nei lietuviai, o kai išmoko auginti, išmoko ir vokiškus kliockus gaminti, ir šiandien jų parduotuvių šaldytuvai prikrauti apvalių kliockų, kurie gaminami iš virtų ir tarkuotų bulvių mišinio ir nieko bendro su cepelinais neturi. Tarybiniais laikais Lietuvos parduotuvėse vienu metu buvo pasirodę šie kliockai, kurios lietuviai vadino Jeruzelskio kleckais...

Klysta visi be išimties tie, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš poliakų (lenkų). Iš tiesų poliakai (lenkai), kaip vėliausiai šiame regione susiformavusi konglomeratinė įvairių tautų ir kalbų nacija, (patys poliakai yra tie patys žydišką krikščionybę priėmę poloviečiai chazarai, kuriuos nuo išnaikinimo gelbėdami į tuštesnes mūsų protėvių žemes dar XI amžiuje atkėlė Romos popiežiai) savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas (striukas, trumpas, greitas). Sriuba „žiurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška putra žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ – tai  prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – poliakai (lenkai) net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus. Panašių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs poliakai  gali labai įsižeisti...

Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų?  Pavyzdžiui, ką latviai, estai turi, ko neturime mes?

Ryškiausias akcentas – aukštoji virtuvė, kurioje vyravo žvėrienos ir laukinės paukštienos valgiai, įdaryti pyragai, saldieji patiekalai, prašmatnus valgių patiekimas, ne tik midus, bet degtinė, trauktinės, vynai (skaitykite A.Mickevičiau „Poną Tadą“ ir būsite pritrenkti Lietuvos ponų kulinarijos lygiu ir turtingumu), - tai istoriškai susiklostę dalykai, nes nei Latvijoje, nei Estijoje nebuvo tautinės aristokratijos, didikų ir bajorų, jie visi buvo žemakilmiais mužikais, nes latviai buvo pavergti vokiečių, o estai – danų, vėliau – švedų, dar vėliau rusų. Todėl ir latvių, ir estų virtuvės buvo valstietiškos.

Išskirtinis lietuvių virtuvės dalykas – sriubos. Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nevartojo ir nevartoja tiek daug sriubų, kaip lietuviai. Nuo seniausių laikų lietuviai (sarmatai, aisčiai, baltai) net tris kartus dienoje virdavosi sriubas ir, matyt, todėl Lietuvos virtuvėje yra tokia daugybė savaimingų išskirtinių sriubų pavadinimų: putros, jukos, baršteliai su auselėmis, aguonienės, agurkienės, alujienės, balandynės, barščiai, batvinynės, bulvienės, cibulynės, daržovienės, dulputrės, duonienės, garšvinės, grikienės, grybienės, kopūstienės, rasalynės, raugintų kopūstų sriubos, kiulkynės, kleckynės, kruopienės, kunkulienės, lakštienės, leistinienės, lepečkienės, miltsriubės – žiūrės, moliūgienės, morkienės, mutiniai, pablęstynės, piensriubės, plekynės, pupienės, ropienės, rūgštelynės, saldsriubės, sūrienės, svogūnienės, zacirkos, žirnienės, žuvienės ir pan.

Nepamirškime ir lietuvių šaltsriubių: šaltibarščiai, neverdamos kruštienės - ruošiamos su giromis, rūgpieniu arba raugpieniu į kurias pridedama šviežių ir virtų daržovių, virtos, keptos arba rūkytos mėsos, paukštienos, žuvienos gabalėlių, sočiai pagardinama šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis, mutiniai (duonsriubės), piensriubės su uogomis, saldės, taip pat verdamos ir atšaldomos batvinynės, dilgelynės, garšvynės, grybynės, rūgštelynės.

Lietuvių tautinė žemoji virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal daugiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.

Ar labai skiriasi mūsų nacionalinių patiekalų valgymo ypatumai skirtingais metų sezonais?

Suprantama, kad metų sezono laikai ir jų metu gaunami maisto produktai įtakoja valgių ir gėrimų gamybos būdus bei vartojimą.

 

Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa? Ar visos jos tokios?

Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos esmės nesuprantantys dietologai.  Be to, mūsų dienų dietologai net nežino, kad pakito maisto produktų cheminė sudėtis, kad daugelio maisto produktų (duona, kepiniai, mėsa, paukštiena, žuviena, pieno produktai) jau iš vis nebėra, yra tik jų pakaitalai, surogatai, dažnai net erzacai.

Beje, lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių Lietuvos kaimiškų valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.

Ar yra tokių lietuviškų nacionalinių patiekalų, kurie būdavo gaminami seniau, o dabar nebegaminami, arba visai nebepopuliarūs?

Jie juos surašytume į knygą, išeitų keliolika tomų. Skaitykite V. Zavadskienės
„Lietuvos virėja“, K. Budrienės, E. Drąsutienės „Lietuvių valgiai“, J. Uginčienės „Žemaičių valgiai“, Nijolės Marcinkevičienės „Metai už stalo“, - amo neteksite ir akys išsprogs iš nuostabos, ir suprasite kokie apgailėtini yra lietuvaičiai „kulinarinių“ laidų vedėjai ir vogtų receptų knygų autoriai ir leidėjai.

Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus. Ar tikrai lietuviška virtuvė nyksta? 

Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano ir išeina, kad diletantai ruošia maistą profanams... Bet aukščiausi lygio kvailystę ir visišką neišmanymą apie pasaulio virtuves demonstruoja restoranų, kavinių, barų, picerijų, užeigų ir visokiausių valgyklų savininkai, virtuvių šefai, gamybos vedėjai, maisto gamybos technologai, taip pat www.restoranai.lt ir visokių kitų svetainių, facebook, blog‘ų ir kitokių interneto vikruntasų moderatoriai, kurie kilę iš gūdaus Lietuvos kaimo, niekur nosies iš savo kiemo neiškišę, pasaulio nematę, rašyti ir skaityti neišmokę, ėmė Lietuvoje ir "atrado" europietišką virtuvę – štai kaip jiems per smegenis vožė tarybiniai rusiškas „obščepitas“, - jei buvo bendra TSRS virtuvė, tai turi būti bendri valgiai ir Europos sąjungoje. Ir tie mitybos mulkiai, net nesuvokdami, kad kiekvienas Europos tautos regionas turi savitą išskirtinę virtuvę, sukišę į savo valgiaraščius italų picą ir makaronus, "galvoja" atradę Europos virtuvę. Jų gėdinti neįmanoma, nes protas ne košė ir su šaukšteliu neįdėsi, bet užsienio svečiams ir turistams tai sukelia jau ne juoką, o gailestį lietuvių bukumui...

Kalbant apie gėrimus, ar turime nacionalinių gėrimų? (ypač, kurie egzistuoja dabar.) O visų taip mėgstamas mūsų alus?  Ar jis priskiriamas prie nacionalinių patiekalų? (o kaip Trejos Devynerios?) Kas yra atsakingi už nacionalinius patiekalus, kad jie neišnyktų?

Išskyrus midų ir midaus trauktines, šiandien parduotuvėse nerasite nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Ir nebus tol, kol nebus sunaikintas dar Jekaterinos II-sios įvestas degtinės monopolis. Monopolistams rūpi tik pelnas, todėl Lietuvoje parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių šlykščiausi pakaitalai, surogatai. Ypač blogos kokybė yra starka, trejos devynerios, krupnikas, nes tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, šiandien gaminami tik alkoholikų dauginimui ir snarglėtų prasigėrusių varguolių džiaugsmui...

Išsigimė ir alaus gamyba, nes alaus bravorai jau pradėjo gaminti nebe alų, o alaus gėrimus – pakaitalus, surogatus. Jų gamybos savikaina mažesnė, gamintojams pelnai didesni, o alaus mėgėjai greičiau tampa alkoholikais...

Ar yra Lietuvoje gerų maisto produktų tiekėjų restoranams?

Lietuvoje tikrų, aukštos kokybės maisto produktų tiekėjų maitinimo įmonėms (restoranams, kavinėms, barams, užeigoms), vaikų darželių, mokyklų, ligoninių ir sanatorijų valgykloms iš vis nėra!!!

Sanitex ir gavnopoliuose visi maisto produktai maitinimo įmonių gamybai iš principo netinka. 

Tikrų miltų galima rasti tik pas malūnininką Pranciškų Jokūbauską Garliavoje, bet jis vienas gali patenkinti vos kelių restoranų poreikius.

Mėsos, paukštienos galima rasti tik pas ūkininkus, bet ūkininkai neturi skerdyklų ir naudoti jų produkciją maitinimo įmonių maisto gamybai negalima (individualiai galima).

Tikrų pieno produktų galima rasti tik pas ūkininkus ir su jais galima sudaryti sutartis dėl tiekimo.

Tas pat sakytina ir apie daržoves, vaisius ir uogas, kiaušinius - jų taip pat galima rasti tik pas ūkininkus ir su jais galima sudaryti sutartis dėl tiekimo.

Žuvies dar galima rasti žuvininkystės ūkiuose, bet dabar ji perdozuota cheminiais augimo stimuliatoriais ir vaistais.

Žodžiu, Lietuvos restoranuose, kavinėse, ypač vaikų darželių, mokyklų, studentų, ligoninių, sanatorijų valgyklose gamina tik menkavertį maistą iš netikusių maisto produktų arba jų atliekų.

Išvada: šalies mitybos ir maitinimo politika yra nukreipta į tai, kad visi lietuviai išsigimtų ir taptų ligota buka biomase - pigia daro jėga...

Tai ką valgyti?

 Jei dirbate sėdimą darbą, murksote prie kompiuterio ir norite būti protingais, sveikais, laimingais, džiaugsmingais, darbingais, galingais ilgamečiais, lieknais, fiziniai ir seksualiai pajėgiais, svarbiausiai laikykitės griežtos valgymo dienotvarkės, - valgykite kas šešios valandos. Pav., pusryčiams 7 valandos val. ryte 200 g vaisių, arba daržovių, arba jų sulčių (ką tik išspaustų). Pietums - 13 val. 200 g sidabruotame vandenyje mirkytų įvairių javų arba kruopų, arba žirnių, arba pupelių košes, virtas sidarbuotame vandenyje ir pagardintas šlakelių alyvų aliejaus. Vakarienei 19 val. 200 g tikro kaimiško rūgpienio, arba riekę (100 g) tikros naminės ruginės duonos (tikrą duoną nusako piršto storio pluta) su degtukų dydžio tikrų 12 cm storio lašinių ir svogūnų. Arba riekę (100 g) tikros naminės ruginės duonos, užteptos 8g tikro kaimiško sviesto (ne iš parduotuvės) ir užbarstytos skiltele smulkiai kapoto česnako, arba du kietai virtus kaimiškus kiaušinius, arba 100 g lietuviškų riešutų, arba 170 g raugintų kopūstų su 10g alyvuogių aliejaus ir 20g smulkiai kapotų svogūnų.

Pažiūrėkite į savo vaikelius, jie jus gali išmokyti maitintis, nes jie nemakso prie stalo valandų valandas rydami ir ėsdami kalnus maisto. Vaikeliai šiek tiek paknabinėja, šiek tiek užkanda ir šauna žaisti. Vaikeliai, jei tėvai prievarta neįgrūda, nevalgo to, kas su kuo nedera. Tačiau tėvai, jau patapę bijomase, būtinai ir savo vaikus verčia būti tokiais pat bukagalviais...

 

Būtinai vieną diena savaitėje reikia badauti, galima geriant tik vandenį, geriausiai sidabruotą iš Burbuliuko (Žiūr. www.burbuliukas.lt).

Visas kitas maistas yra tam, kad gerus pelnus gautų vaistininkai, gydytojai ir kiti surogatų gamintojai bei pardavėjai.

Beje, maisto papildai ir vitaminai, kurių lietuvių biomasė vien pernai nupirko už kelis šimtus milijonų litų, yra ne tik nenaudinga žmonių mitybai, jie kaip narkotikai, daro biomasę nuo jų priklausančią.

 Pradėkite save gerbti ir mylėti, būkite garbingi ir orūs, spjaukite į pribezdėtas ir dvokiančias „sporto“ sales, kurias aplankę vėl puolate ėsti ir persiėdus kęsti skausmus skrandyje. Turite šeštadienį ir sekmadienį, tai ir vaikščiokite gamtoje, tyrame ore, parkuose, miškuose, prie ežerų ar jūros. Jei galite, važinėkite dviračiu.

Taip gyvenat ir taip maitinantis galėsite gyventi 300 metų, o svarbiausia, - tapsite protingais ir išmintingais. 

 

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas,

Mob.tel. +370 617 24338,

Melnragė, 2009.